- དགེ་སློང་
- [dge slong]bhikṣu - 1) ist. išmaldos prašantis budistų vienuolis, atsižadėjęs pasaulio (paž. "elgetaujantis dėl dorybės"); དགེ་སློང་ gi dang po pa - bhikṣubhāva - vienuolystė (neseniai įšvęstasis į vienuolius?); དགེ་སློང་ du 'gyur ba - tapti elgetaujančiu vienuoliu; དགེ་སློང་ du mi rung ba - negalintis tapti elgetaujančiu vienuoliu; 2) gelongas (vienuolis, gavęs visus įšventinimus; aukščiausias pratimokšos = so sor thar pa - įžadas); 3) atsiskyrėlis, šventasis.
Tibeto-lietuvių žodynas.